Lietuvos sprendimo čempionatai
THE CONTEST IN SOLVING OF DRAUGHTS COMPOSITIONS
NEAKIVAIZDINIS ŠAŠKIŲ KOMPOZICIJŲ SPRENDIMO KONKURSAS
SECOND ROUND SOLUTIONS:
II TURO UŽDUOČIŲ SPRENDIMAI:
Nr.101. L. de Rooij: 30, 12, 41, 24, 5+. „Brabants Nieuwsblad“, 1985 m. sausio 1d.
Nr.102. L. de Rooij: 34,182, 3,39, 10, 48, 34, 40, 7, 10, 1, 5+. „Dam Eldorado“, 1969 m. lapkritis. Ši gana gudriai suregzta problema buvo sunki užduotis surasti autorinį sprendimą ne vienam mūsų konkurso dalyviui.
Nr.103. L. de Rooij: 39, 182(26x), 30, 2, 47, 10, 41, 5+. „Dam Eldorado“, 1990 m. sausis.
Nr.104. P. Kuijper: 42(48), 31, 240, 38, 2, 39(34), 30(48), 34, 34, 34+. „Dam Eldorado“, 1984 m. gegužė. Atkreiptinas dėmesys į tai jog po kirtimo 5.33x2 baltoji šaškė 39 atsiduria juodųjų damų kryžminėje ugnyje, t.y. taip vadinamame „kritiniame“ langelyje, kas yra nedažnai pasitaikantis ir labai papuošiantis kompozicijos sprendimą elementas.
Nr.105. P. Kuijper: 31, 37, 33x, 21, 23, 31, 1, 7, 29, 43, 9, 4(38), 6, 44, 44+. „Het Damspel“, 1980 m. gruodis. Kai kam ir ši pozicija buvo nelengva spręsti. Pozicijoje yra net du šalutiniai, kurių nerado mūsų konkurso dalyviai: 1) 31,37,33x24,23,17,33,1(39),9(34),38,4(49),33(46),40,338 +. Ir 2) 31,37,15x24,18,6,48(50),23(44),40(11),17(6),34(24),19,33,24 +. Abiejų pastabų autorius – V. Masiulis.
Nr.106. V. Afimin: 20(29), 22, 2, 30 – C. Blankenaar, 1895 m. – (37), 41, 30-19(43), 5, 49+. „De Gelderlander“, 1990 gruodžio 22 d. Poziciją tiesiog proziškai brokuoja vėl tas pats V. Masiulis: 40(12),35(29),19(40),8.44+. Bet pastabos autorius teigia, kad pozicija korektiška ją sutrumpinus ir nagrinėjant po 1.20(29). Tada juodųjų bandymas laimėti poziciškai jau nebepasiteisina:40(24),19(30),23,35(34),18(30, 40),13(45),9(36),4(21), 282(50),228(27),10(41),46(50-28)=.
Nr.107. E. Grigorian : 44(49), 21, 3, 7, 31+. VI TSRS čempionatas, 1988 m. Turėjęs perspektyvų autorius, deja, to regiono kompozitoriai po didžiosios valstybės žlugimo taipogi dingo tartum vandenin...
Nr.108. V. Guzikov: 14, 2, 8, 3, 49+. VI Azerbaidžano čempionatas,1985 m. Nedažnas ir sunkiai „sutramdomas“ finalas su pavydėtinu lengvumu ir gerai įpintas į miniatiūrą.
Nr.109. J. Abdullayev: 14, 28, 3,32, 40, 31, 16(40), 11(45), 50+. 1989 m. Odesos konkursas
Nr.110. R. Mamedov: 40, 7, 9, 4(19), 10(42), 10x37, 42(36), 37+. „Molodiož Azerbaidžana“, 1988 m. spalio 6 d. V. Masiulis įrodo, kad laimėti galima elementariai prasiveržiant: 6,1(18A),24(43),19,13,38 +. A(17),45(42),37(38),32(27),24(282),19 +.
Nr.111.J.H.H. Scheijen : 439, 25x, 38, 31, 2(46), 161, 12, 5+. „Dam Eldorado“, 1972 m. gegužė. Kartojo dabar Vokietijoje gyvenantis azerbaidžanietis F. Bachtiozin: „Molodiož Azerbaidžana“, 1981 m. liepos 4 d.
Nr.112. V. Intskirvely: 44, 42, 2(20), 10, 4, 49+. „Dambrete“, Nr.3, 1973 m. Originalus ir elegantiškas egzotiškos šalies kompozicijai autoriaus mechanizmas.
Nr.113. M. Priedītis: 29, 23, 5, 13, 21, 27+. III Latvijos čempionatas, 1980 m.
Nr.114. S. Kolužs: 41, 172, 43, 38, 38+. V Latvijos čempionatas, 1984 m.
Nr.115. J. Rūtinš:194, 23, 14, 13, 41, 43, 1+. „De Problemist“,1978 m. spalis. Banali kompozicija, banalūs ir du žudantys poziciniai dūriai, kuriuos pateikia V. Masiulis: 1) 23 +. ir 2) 482(31),23 +.
Nr.116. E. Treigūts: 127, 31, 21, 3, 45+. „Dambrete“, Nr.8, 1989 m. Deja, pozicija brokinė, nes laimi ir: 128, 31, 3, 10/5+. Šį defektą nurodė V. Gudelionis, S. Petrauskas, R. Račinskas, P.Rimša, M. Šidla, J. Šiožinys ir, žinoma, V. Masiulis.
Nr.117. A. Rabša: 14, 33, 21, 3, 25+. 1986 m. V Latvijos čempionatas,1984 m.
Nr.118. U.Rikmanis: 34, 42(37), 38(42), 32, 27, 48(40), 461(44 A), 39(43), 472, 33, 39+. A(43, 44), y 42, 33, 39+. Bet A variantas nekompozicinis, nes sprendėjai teisingai pastebi, kad šiame tęsinyje laimima elementariai: y 37, 42/44+. „Juodosios jūros taurė“ konkursas, 1991 m., Odesa. Šiaip ar taip, kompozicija nežlugo, bet kiek nukraujavo – neliko antro varianto. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiška variantinė finalinė kompozicijos stadija, bet pilnai korektiškoje traktuotėje jau būta, kad ir žymaus Ukrainos problemisto S. Yushkevitch repertuare: J. 8,9,17,29,33,35/ B. 20,37,38,40,41,43,44 – 14, 21(33), 17(38 A), 32(37), 39,28, 32(16), 27+. A(37, 38), 449, 28, 32+. Žinoma, kompozicijų keliai kaip ir nesusikerta – viena kitai kaip ir įtakos neturi, bet ukrainietis savo kūriniu demonstruoja naują ir sunkiai apipavidalinamą temą – du variantai su trimis „daugumos“ taisyklės demonstracijomis. Visumoje pamatome sprendimo eigoje be įžanginės „daugumos“ dar po dvi kiekviename variante – taigi net penkias miniatiūroje!
Nr.119. R. Murāns: 328, 22, 30, 40, 44, 39+. J. Timoneda , 1635 m. finalas veidrodinėje formoje. IV Latvijos čempionatas, 1981 m.
Nr.120. R. Hrščanovičs: 5, 42, 5x37x3(14), 20(41), 37, 42(31, 38), 48+. „Šaškių kaleidoskopas“, Nr.17, 2009 m. Šiaip idėja/tema pirmą kartą , bet mažojoje lentoje, autoriaus pateikta žurnale „Šaški‘, 1978 m. Nr.8.
Nr.121.. J. Gobiņš: 31, 41, 5(10 A), 17, 44+. A(19), 24, 30(25), 2+. „Lietuva – 2001“ konkursas, 6-7 vietų dalybos.
Nr.122. G.Andejevs: 14,5(10 A), 21,49+. A(23),29,1,6(43),48+. FFJD – 1998 konkursas, 1 vieta. O čia – turint omeny ir prieš tai buvusią J. Gobiņš poziciją - gal vienintelis ir pirmas dviejų Latvijos atstovų kaip ir bendras produktyvus įnašas į pasaulinės problematikos taupyklę! Taip nedaug tereikėjo, kad G. Andrejevs surastas variantinis mechanizmas sublizgėtųtų ryškesnėm spalvom – pas jį kiek primityvoki finalai. Janis tik kiek „padreifavo šiaurėn“ ir tų spalvų finaluose atsirado – kiek nedaug kartais tereikia, kad pasakytum, jog tema padaryta in optima forma! O gal dar kas iš mūsų konkurso dalyvių net veidrodiniame atspindyje pabandys ką sužvejoti?..
Nr.123. S.Yuskhevitch: 31,2(10,44),22(49),19,39+. Nauja ir sunki tema ypač miniatiūrų žanrui - dviejų baltųjų damų aukos gaudant juodųjų damą priverčiant ją kirsti pagal turkiško kirtimo taisyklę – ir maksimalus (10 taškų) įvertinimas II Ukrainos čempionate 1983 m. Bet ar tai tikrai nusipelno etalono vardo? Pirma, yra rimtas olando, gyvenančio Tailande, E. van Dusseldorp giminingas darbas/prototipas, tiesa, su kiek kitokia analogiško mechanizmo baigtimi: J. 1,5,7,8,12,13,15,16,17,19/ B. 24,27,28,29,31,35,39,40,41 – 272,2(21,20,10, 26), 7, 24, 38, 32+. „Dam Eldorado“, 1981 m. birželis. Antra, S. Yushkevitch tautietis M. Levandovskyy iš Lvovo srities pateikė tobuliausią ir itin gražiai apiformintą versiją iki šiolei tos temos apipavidalinime miniatiūros rėmuose, kuri pateikiama žemiau. Taigi, klausimas nebeatrodo grynai retorinis, juolab, kad autorius prisipažino naudojęsis olando versija kurdamas Nr.123 ir kažkaip nesugebėjo reginio padaryti spalvotu – viskas vyksta sausai, be efektų, nors ir techniškai.
Nr.124. M. Levandovskyy: 23, 3(23), 21(7, 41, 47), 31, 41+. „De Problemist“, 2005 m. balandis. Visa galva miniatiūra patrauklesnė už anksčiau matytą prototipą – kiek čia spalvų ir netikėtų sprendimų kiekviename elemente! Šedevras ir tiek.
Nr.125. A. Rom: 12, 8, 239, 7, 3, 44, 338, 20, 12, 3, 31, 6+. 1976 m. III TSRS čempionatas ir nefinišavimas jame, nes buvo pašalintas už emigravimą iš didžiosios valstybės... Tokie tad buvo laikai.
Nr.126. A. Bakumets: 328, 18, 28, 18, 1, 32, 40, 44, 45, 7(11, 40), 11(45), 50+. „Leninska zmina“, 1984 m. liepos 28 d.
Nr.127. A.J. de Jong: 328, 14, 44, 31, 2, 8,9, 15, 7, 34, 34+. „Het Nieuwe Damspel“, 1988 m. Nr. 7-9.
Nr.128. A. Bakumets: 32, 38, 482, 44, 250, 9, 2, 25, 34, 5+. „Šašečnij mir“, 1998 m. Nr.3. Abejotinas atrodo šaškės 36 vaidmuo lentoje, todėl specialiu užsakymu poziciją be jos patikrino V. Masiulis, kurio analizė pasyvios figūros buvimą kaip ir įteisino, nes atsiranda šalutinis sprendimas: 39, 483, 32, 42, 20, 2(26), 16(36), 32+. Taigi juodųjų 36 šalina broką, nors toks pasyvus šaškės vaidmuo, aišku, ne itin skatintinas kompozijoje, bet kartais kito pasirinkimo nėra...
Nr.129. A.J. de Jong: 15, 20, 31, 32, 18, 3, 39, 35, 24, 34, 35+. „De Problemist“, 1985 m. birželis. Finalinė 3 juodųjų damų gaudymo sistema su atgaliniu kirtimu 15x35 ir kabančia j. dama 20 sugalvota dar prieškary kito olando – Max Douwes. J. D.1, p.11,12,13,14,18,21,22,25,27,30,31/ B. p.15,23,29,32,33,36,38,39, 40,42,43,44,50 – 338, 383, 45, 29(48), 35, 24 – štai tie kabantieji Babilono sodai originale! – 34, 35+. „Het Damspel“, 1940 m. gruodžio 1 d. Pirmąjį kiek modifikuotos schemos Semeridžių sodų bedamį variantą pademonstravo A. van der Stoep, bet jis gana nenatūraliai atrodantis, nors pakankamai originalus: J. 6,24,26,30,31,32,33,3436,37,38,39,45/ B. 13,15,17,18,19,21,22,23,28,35,46,47,48 – 482, 37, 11, 43, 40, 41, 12, 2, 35x, 30, 34, 35+. „De Problemist“, 1958 m. gegužė. O Ardjan de Jong bedamis apipavidalinimas taip ir išlieka iki mūsų dienų kaip elegantiškiausias ir labiausiai nusisekęs šia sunkia tema, kurio sprendimu taip mėgavosi V. Gudelionis, radęs jį.
Nr.130. A.J. de Jong: 339, 42, 37 – paskaičiuokime kiek ėjimų baltųjų šaškė 34 išliks nenukirsta, nors atakuota juodųjų damos! - 31, 18, 9(18), 40(44), 4, 4x15x33x22x13x35x49x16x2 +. Guerra, 1595 m. Neįtikėtina, bet atsilaikyta net 5 ėjimus, iš kurių 3 realūs ir dar porą dirbtinų/ sąlyginių – to dar nėra buvę, kad „kritiniame“ langelyje tiek atsilaikytų nenukirsta šaškė!!! „De Problemist“,1988 m. rugpjūtis.
Nr.131. M. Douwes: 11, 22, 24, 4, 12(39), 45x, 26, 472, 34(30, 40), 39(45), 50+. „De Problemist“, 1995 m. rugpjūtis.
Nr.132. M. Douwes: 404, 24, 34, 11, 31, 37, 38+. „Het Damspel“, 1942 m. vasario 1 d. Nesudėtingas, bet grakštus ir techniškas klasikos pavyzdys.
Nr.133. F. Hermelink: 43, 23, 10, 3, 21, 41, 16, 7, 40, 10(33), 4(23), 10(29), 15(34), 38(40), 33(45), 50+. „De Problemist“, 1967 m. rugpjūtis. Savitai suregztas šabloniško finalinio kirtimo paruošimas su netikėta baltųjų damos auka langelyje 7: Gaila, bet V. Masiulis įrodo, kad laimima ir po elementaraus išpuolio, kuris poziciją kaip kompoziciją sunaikina: 23(39A),43.8(172),34,30,2(29),19,3 +. A(40x29),32(34),183,40.39,15 +.
Nr.134. F. Hermelink: 27, 21, 23, 50, 45(14), 44(19), 39(24), 34(40), 30, 34+. „De Problemist“, 1969 m. vasaris.
Nr.135. T. Smedinga: 161, 7, 29, 39, 39, 3, 44, 40, 18, 28(16, 20), 32(24), 38(30), 43(35). 49(21, 40), 11(45). 50+. Pirma publikacija. Nužudo ir šią poziciją savo pateikiama analize V. Masiulis: 36(41),47(29,18), 23(29), 12(8x17),8(13),19(22),13,27,8(22),2 +.
Nr.136. T. Smedinga: 471, 32, 41, 20, 440, 28, 44, 3, 22, 17, 16(40), 11(45), 50+. Labai savita kombinacijos pradžia. Pirma publikacija.
Nr.137.D. de Ruiter: 7, 382, 7, 6-1, 42, 30, 31, 2, 5(23-34), 5-23, 45+. FFJD – 2004 konkursas. Finale - originali taip vadinamo daminio „magneto“ motyvo demonstracija, kuri, ko gero, pirmąkart autoriaus sumanumo dėka baigiasi preciziškai.
Nr.138. D. de Ruiter: 14(20), 41, 26x , 37, 37, 5, 7, 30, 43(30), 39(35), 34+. FMJD - 1994 konkursas. Olandų veteranas net būdamas garbingo amžiaus (1923 m. gimimo) demonstruoja puikią techniką ir nuostabias idėjas. Pavydėtinas ilgaamžiškumas!
Nr.139. D. de Ruiter: 483, 29, 41, 11, 4(39 A), 43(36 B), 27, 39, 37, 37+. A(36), 27, 493, 39 ir taip toliau +. B(48), 39(43), 9/13. 37, 37+. FFJD – 1992 konkursas. Komplikuotas mechanizmas, bet veikiantis be priekaištų kaip šveicariškas laikrodis.
Nr.140. D. de Ruiter: 10, 5, 21, 33, 20, 7,8, 36+. „Het Damspel“, 1959 m. rugsėjis. Tai pirma kito autoriaus reakcija į A. Stuurman temą ir puiki jos interpretacija. A. Stuurman: J. 2,3,6,8,12,13,17,18,19,22,35,36/ B. 11,16,20,24,26,29,30,31,33,34,37,38,44,46 – 23, 15,37, 32, 10, 21, 4, 7, 2, 8, 27+. „De Zuid Limburger“, 1959 m. rugpjūčio 3 d. Štai taip olandams kolektyviai dirbant / tobulinant viens kitą ir susikaupė pilni „aruodai“ auksinės klasikos.
Nr.141. J.A. Pennings: 493, 18, 29, 42, 23, 2(13/9), 46, 14, 35+. „Damnieuws“, 1991 m. spalio 5 d.
Nr.142. J.A. Pennings: 493, 40, 250, 43, 21, 3, 41, 10, 46+. „De Problemist“, 1962 m. Nr.1. Monotoniškame ir paprastame mechanizme netikėtai po 6. 21x3 baltoji 41 tampa „kritine“ ir labai pagyvina bendrą kompozicijos daromą įspūdį. Bet, kaip paaiškėjo, pozicija „kiaura“ – joje V. Masiulis rado dar net penkis laimėjimo būdus: 1) 10 +., 2) 22 +., 3) 20 +., 4) 19 +., 5) 482 +.
Nr.143. J.A. Pennings: 461, 30, 28, 1, 31, 42, 45, 2, 20 – A. Savelyev, 1927 m. – (46), 35, 5+. „De Problemist“, Nr.2. Finalinė A. Savelyev1937 m. motyvinė situacija pernešta iš mažosios/rusiškų šaškių lentos paremta cugcvango padėtimi labai įspūdinga ir net su paradoksalia baigtimi, esant tokiam jėgų santykiui.
Nr.144. J. Viergever: 461, 37, 12, 17, 138, 8, 2, 10, 472, 38, 33, 20, 30, 40, 39(43), 8, 3(39), 43, 25+. „De Problemist“, 1987 m. spalis. Įspūdingas finalas ir originalus perėjimas prie jo paremtas grynai techniniu išpildymu – poezijos čia nerasi. Sprendėjai V. Gudelionis, S. Petrauskas ir P. Rimša poziciją išbrokavo: 8,8,03,461,37,25,350,472,38,13,02,39(16 A),33,09,43+. A(17),33,09,43(22),27,01+. J. Šiožinys irgi bando kažką neįtikinamo iš pirmo žvilgsnio: 1(16 ...),204,29,25,42x22,27+. O, pasirodo, juodos agonijoje ir neturi argumentų Jono tęsiniui nuneigti.
Nr.145. J. Viergever: 31, 22, 4, 31, 32(21), 27, 45, 40, 22, 2, 49+. „Het Damspel“, 1963 m. sausis. Nelengva surasti tokį sprendimą, bet nelengviau, tikriausia jį apipavidalinti. Legalizuojama pozicija elementariai: paskutiniu ėjimu paeita 47-41 ir juodos nukirto 44x33.
Nr.146. W. Jurg: 394, 42, 261, 22, 4, 49, 372, 2+. A. Guerra, 1595 m. „De Problemist“, 1969 m. vasaris. Tiesiog grakštu, skoninga, patrauklu ir techniška.
Nr.147. W. Jurg: 439, 41, 30, 38, 28, 20, 11, 22, 5, 2+. A. Guerra, 1595 m. „ De Problemist“, 1954 m. kovas. Neperregimas, atrodytų, mechanizmas žiūrint į pradinę padėtį - to ir turėtų siekti kiekvienas problemistas, kad džiugintų mėgėjus netikėtais kūrybiniais sprendimais. Deja, deja, sumanymas su defektu. Po 439, 41, 30, 38 laimėjiman veda elementarus prozinis tęsinys: 20, 28, 11, 22, 5, 2+. Ar atsiras koks auksarankis juvelyras, kuris gebės kuo mažiau nutoldamas nuo autorinio sumanymo reabilituoti šią gražiai apipavidalintą poziciją?!. Klausimas tikrai kol kas retorinis.O defektą aptiko S. Aškinis, V. Gudelionis, V. Masiulis, S. Petrauskas.
Nr.148. A. Stuurman: 29, 383, 38, 39, 45, 40, 28, 28(32, 27) – I. Weiss – 41(31 A), 32(37), 21, 43+. A(7), 36(12), 371(17, 7), 21(12), 17, 31+. „De Problemist“, 1981 m. gruodis. Ir paprastuose, atrodytų, mechanizmuose maestro Arend lieka originalus!
Nr.149. A. Stuurman: 393, 37, 40, 29, 33, 31, 20, 14, 24, 3(40), 17(45), 50+. „Het Nieuwe Damspel“, 1986 m. sausis. Žiūrint į pradinę padėtį atrodytų, kad reikia ieškoti kombinacijai motyvų įkirtime į 5, bet kur tau! Tikras meistras visame kame meistras ir pagalvoja kurdamas, kad sprendimas taipogi turi būti su klaidingom potekstėm ir teikti malonumą.
Nr.150. A. Stuurman: 428, 27, 7, 42!!! – ir sumastyk tokį ėjimą pasitelkti juodųjų damos pervedimui į langelį 2, o po to ją dar parsivadinti į langelį 44. Globaliai mąstoma kuriant ir tikint savo galimybėmis tai techniškai dar ir įgyvendinti – 45, 43, 49, 24, 40, 18+. „Het Damspel“, 1970 m. kovas. Finalinė E. van Vught pozicija jo autoriaus tada skambiai pakrikštyta „David & Goliath“nebeatitinka šiandieninių griežtų problematikos reikalavimų, nes galimos sprendimo eigoje įvairios dualės. Motyvo pavadinime, aišku, turimi omeny bibliniai herojai Dovydas ir Galijotas bei paskutiniojo - nors ūgiu ir žymiai pranašesnio - mirtimi pasibaigęs judviejų susirėmimas.
Nr.151. W. Schoute: 22, 24(42 – stipriausias juodųjų atsakymas), 2(48), 42(37), 24, 5 – A. Šošin - (42), 37, 37+. „De Problemist“, 1964 m., Nr.2.
Nr.152. W. Schoute: 282(17x), 2(50), 22(11), 7(34), 30(25), 2+. A. Guerra, 1595 m. „Typhoon“, 1972 m. spalio 7 d. Tiesiog įmantru ir techniška.
Nr.153. W. Schoute: 227(11x), 18, 27, 16, 41, 11, 4, 49 – naujas, ko gero, motyvas – (44, 14), 30(19), 24, 40+. „De Problemist“, 2005 m. liepa.
Nr.154. A.van der Stoep: 44, 35, 10, 28, 1, 44, 6+. „Blancs et Noirs“, 1963 m. birželis. Kombinacija, rodos, tipiška, bet ji tuo pačiu kažkokia lengvai neperprantama – viskas vyksta lyg ore pakibus, kaip akrobatikoje.
Nr.155. A. van der Stoep: 338, 8, 22, 2, 5+. S. de Bruijn , „46/5“,1987-1991 m., dalis Nr.3.
Nr.156. W. B. Monsma: 11, 18, 7(21 A), 6, 26+. A(16), 1+. „Het Damspel“, 1936 m. vasario 20 d.
Nr.157. W. B. Monsma: 38, 34, 31 – A. G. Noordhuis,1931 m. kovo 1 d. - 41, 47+. „Orgaan Prov. Gron. Dambond“, 1931 m. gegužė. Ir A.G. Noordhuis motyvas tenais patentuotas, tik porą mėnesių ankstėliau, kurį taip lengvai įpynė kombinacijon W.B. Monsma. Labai populiari ir garsi miniatiūra, bet šiuolaikiniu požiūriu šaškė 36 nepateisinama pradinėje padėtyje, nes ir be jos korektiška ši klasika – neatsiranda jokio broko.
Nr.158. A. Buičenka: 11, 2, 15, 4+. Pabaltijo čempionatas, 1983 m.
Nr.159. A. Buičenka: 19, 204, 31, 37+. Pabaltijo čempionatas, 1983 m., nors nepagrįstai čia išbrokuota dėl teisėjų ir konsultanto klaidos, priskiriant autorystę A. Uvarov, kuri pastarojo vardu buvo sukurta anksčiau, bet nebuvo iki tol patentuota. Bet miniatiūra kažkodėl tų pačių teisėjų ir konsultantų jau ne kartą buvo teigiamai vertinama vėlesnėse varžybose kaip savarankiškas N. Boreiko kūrinys... Tik praslinkus keletui dešimtmečių pagaliau pradėta laikyti miniatiūros autoriumi Algirdą.
Nr.160. A. Buičenka: 32, 41, 39, 26+. „Komjaunimo tiesa“, 1983 m. sausio 27 d. Ir šios pozicijos istorija analogiška - dalyvauta 1984 m. Odesos konkurse, bet , pasirodo, tą pačią poziciją čia pristatė ir A. Pankratyev su nurodoma patentavimosi data: 1983 m. lapkričio 23 d. „Večernyj Leningrad“. Algirdas datos nenurodė, nors vos ne metais jisai buvo ankstesnis (!) – remiantis tokia logika ir vėl buvo brokuotas. O rezultatai pasimatydavo, deja, tik jiems įsigaliojus, iš kur Algirdui buvo žinoti, kad dėl šios priežasties jis brokuojamas, jei informacija apie teisėjų sprendimus iki jų patvirtinimo buvo neskelbiama ... Tokios tad tų laikų grimasos, kai buvai nuteisiamas lyg už akių.
Nr.161. A. Jovaišas: 350, 17, 7, 8, 11, 22, 35+. „Šaškių kaleidoskopas“, 2001 m.,Nr.13. Idėja ne nauja, bet Alvydo problemoje realizuota labai meniškai ir optimaliausiai. Prototipai žymiai blankesni, kad ir S. Frolov: J.9,10, 13, 18, 20, 23, 25/B.16, 21, 29, 30, 31, 33, 34, 42 – 27, 23, 8, 11, 22, 35+. „Šaški“, 1975 m., Nr.1.
Nr.162. A. Jovaišas: 42, 172, 3(1 A), 45+. A(7), 1(44 B), 40, 1+. B(45), 12(50), 17, 17+. „Polskie Warcaby“, 2002 m., Nr.3.
Nr.163. A. Jovaišas: 6, 42, 29, 1(39 A), 49+. A(34), 35+. „Ūkininko patarėjas“, 2002 m. rugsėjo 21 d.
Nr.164. J. Leišys: 5, 19, 18, 14, 24, 34+. 1986 m. Maskvos čempionatas. Naujovė – „prisisiurbimas“ dama 2.19!
Nr.165. J. Leišys: 2, 182, 30, 5(40), 28(45), 50+. 1996 m. Lietuvos pirmenybės. Nešabloniška ir įdomu.
Nr.166. V, Gudelionis: 10, 33(24), 2, 26(40), 17(45), 50+. Planeta: 2015-09-21. Tai atradimas taip, atrodytų jau „iškasinėtame rūdos telkinyje“ – miniatiūrose su 3 „daugumų“ taisyklės panaudojimu. Yra net 2002 m. išleista S. Yushkevitch savotiška monografija ta tema „3x1=1!“, kurioje surinkta 115 miniatiūrų be baltų damų pasirodymo mechanizme, 75 miniatiūrose po kombinacijos lieka baltoji dama ir dar pateikiamos 43 miniatiūros, kuriose vardan laimėjimo baltosioms tenka paaukoti savo įgytą damą. Taigi knygutėje surinkta iš visų įmanomų šaltinių 233 pozicijos. Šį skaičių knygos autoriui aš kiek pakoregavau savo pastaba su 32 papildomų miniatiūrų, nepatekusių į jo rinkinį, sąrašu, knygutės autorius reaguodamas tas praleistas miniatiūras pateikė 2004 m. balandyje žurnale „De Problemist“.
Nr.167. V. Gudelionis: 18, 12(46), 5, 14, 1, 45(7, 18, 24), 44+. Planeta: 2015-07-24. Su pozicija dalyvaujant PWCP –VI 2015-2016 m. pelnytas geras įvertinimas.
Nr.168. S. Žilevičius: 14, 5, 11, 34(12), 32(18), 28(9), 10(14, 23), 30, 8+.V TSRS čempionatas, 1984 m.
Nr.169. S. Žilevičius: 31, 24, 3(23), 21(10, 238), 31, 37+. „Dama Sport“ ( italų žurnalas), 2008 m., Nr.3. Tema patentuota realesnėje, bet paprastesnėje redakcijoje dar prieš porą dešimtmečių: J. 5, 9, 13, 17, 18, 24/B.15, 20, 23, 24, 32, 41 – 14, 3(23), 21(10, 283), 31, 37+. 1988 m. VI TSRS čempionatas. Gimininga tema demonstruojama ir miniatiūroje su dviguba autoryste, patentuotai bemaž tuo pačiu metu: J. 4, 10, 13, 18, 19, 27, 33/B.15, 20, 28, 39, 41, 42, 43 – 34, 14(24, 23),21(10, 30), 31, 37+, „Dammen“, 1988 m. gegužė. Autoriai: šveicaras A.Kuyken ir olandas H. van Meggelen. Nieko asmeniško, bet man nelabai patinka dueto interpretacija. Tiesiog perdėm atvirai ir pernelyg išlaidžiai, mano akimis, viskas apiforminta. Nejaučiu ar nematau aš čia meno elementų – tiesiog sausas matematinis preciziškumas...
Nr.170. S. Žilevičius: 283, 27, 12, 7, 19, 28, 30, 24, 40, 40+. FFJD - 1996 konkursas.
Nr. 171. P. Vitkauskas: 261, 3, 16, 35+. 1998 m. Lietuvos čempionatas.
Nr.172. G.Šilo: 14(10, 21), 3, 28, 8(43), 30, 28+. 1997 m. Lietuvos pirmenybės. Supersudėtinga tema apiforminimui, todėl būtų atleistini ir tie du neekonomiški juodųjų kirtimai, bet V. Masiulis įrodo, kad galima laimėti ir žaidžiant: 36(10),32,15,4(172),27,42(36),37(32),19 ir negalima eiti(41) dėl grėsmės 20+., o neutralizuoti ją juodosios nebeturi resursų. Poziciją patsai V. Masiulis tuo pačiu ir išgelbsti perstatydamas pradinėje padėtyje baltąsias 20 į 14, 27 į 32 išvengiant antro sprendimo ir priverstinai jau darant įžangą: 1. 327(10, 21), 3 ir taip toliau kaip pas autorių. Smalsesniems pateikiama dar kiek kitokio rakurso informacijos: G. Šilo kiek nusižengė pasiųsdamas antrąkart į 1992 m. Lietuvos čempionatą gana silpnoką kitą variaciją su tuo pačiu siužetu, kas pagal mūsų čempionatų reglamentus neleidžiama, bet ir vėl gavo nepelnytai įvertinimą ... teisėjai buvo skirtingi ir jam pavyko prasmukti neaptikus to kartojimosi!.. Štai ta gerokai silpnesnė visais požiūriais versija - dėl pasyvokų ir teršiančių finalinę fazę šaškių 26 ir 42 - , nors ji turi ir gana netikėtą bei įspūdingą ėjimą 3. 27! : J. 7,8,10,12,21,26,32,35/10,24,28,29,34,37,42,48 – 10(41), 4(46), 27(43), 30, 28(17), 37(21)22+.
Nr.173. G. Šilo: 40, 22, 39, 39, 8, 3, 1, 25(40), 39(45), 50+. „Šaškių kaleidoskopas“, 1997 m., Nr.8.
Nr.174. G.Šilo: 7, 38, 38, 41, 3, 17, 25(40), 39(45), 50+. „ Lietuva – 2006“ konkursas.
Nr.175. J. Krikštaponis: 228, 339, 41, 35, 19, 8, 3, 27, 13(8, 31), 19(20), 350(24), 13, 36(40), 22(45), 50+. „Šaškių kaleidoskopas“, 1996 m., Nr.9. Gera visų mechanizmo fazių pynė.
Nr.176. N. Pedal: 31, 3, 38, 47+. VI PWCP, 2015-2016 m.
Nr.177. N. Pedal: 150, 24, 21, 1, 22, 42(10), 38(15), 33(20), 29(25), 24+. VI PWCP, 2015-2016 m.
Nr.178. N. Pedal: 41, 11, 2, 4(14), 18(36 A), 26(41), 37, 24(37), 47+. A(13), 18+. VI PWCP, 2015-2016 m.
Nr.179. V. Stepanov: 38, 29(50), 23, 44(43), 39+. II Azerbaidžano čempionatas, 1977 m. Vėl tas įspūdingas, bet nemalonus juodosioms, žilabarzdis ispano J. Timoneda, 1635 m. finalas veidrodinėje formoje.
Nr.180. V. Stepanov: 428, 37, 18, 37, 27, 39,34, 44, 34, 2 +. A. Guerra, 1595m. „Selskaja gazeta“, 1990 m. spalio 17 d. Deja, yra žudantis tęsinys taipogi vedantis laimėjiman: 18, 30, 27, 19, 428, 2(47 a), 38+. a(39), 37(47), 42+. Tą nurodo M. Šidla, S. Petrauskas. Dar trejetą galimų laimėjimo tęsinių pateika ir V. Masiulis: 1) 18,30 +., 2) 28,38(15),16 +.,3) 7,30,18,28,2,16 +.
Nr.181. P. Shkludov: 12, 7, 2(15), 23, 20, 34+. „Informacionnyj biulleten SLŠI“, 1990 m. Nr.5. Bet V. Masiulis surado, kad laimi ir: 293,3(36),26(41),9(3),18(7-12),16x7 +.
Nr.182. P. Shkludov: 34, 33, 10, 33, 38, 30, 21, 1, 9(13), 9, 43/44+.VI Baltarusijos čempionatas, 1992 m. Ir čia yra nepastebėtas to čempionato teisėjų minusas: galima komutuoti: 34, 33, 10, 33, 38, 21 ir tik po to tęsiant 30, ir taip toliau kaip autoriniame. Menkas sutrikimas eiliškume, rodytųsi, bet kompozicijoje tokie dalykai neleistini. Tą pastebėjo akylieji V. Masiulis, S. Petrauskas, M. Šidla, J. Šiožinys. V. Masiulis dar surengė ir visiškas šios pozicijos laidotuves: 34,33,33(24),29,38,21 +.
Nr.183. V. Studencov: 439, 47, 44, 41, 24, 45+. I Lietuvos pirmenybės, 1981 m. Elementaru, rodos, bet ėjimas 5. 24 nekasdienis ir pradedančiajam darantis įspūdį.
Nr.184. V. Studencov: 338, 42, 9, 13, 30+. „64 Šachmatnoje obozrenije“, 1981 m. Nr.17.
Nr.185. V. Studencov: 16, 11, 41, 27, 8, 18, 3(44 A), 5, 45+. A(14), 12, 45+. 1980 m. Maskvos čempionatas. Vienas geriausių Viktoro pasiekimų jo biografijoje – mechanizmas variantinis, preciziškas ir šviežias.
Nr.186. A. Maslov: 138, 2, 20, 35, 2 +. A. Guerra, 1595 m. „Lietuva 1995“ konkursas. Originaliai pereinama prie klasikinio motyvo.
Nr.187. A. Maslov: 41, 5, 5x37x30x8x21, 22, 27+. „Des Problemättchen“, 2001 m. sausis.
Nr.188. S. Ustyanov: 14, 37, 29, 42, 38, 3, 50+. G. Dalidovich memorialas, 2007 m.
Nr.189. S. Ustyanov: 31, 1, 29(38 - 43), 15 (49), 44(32), 43, 35, 44+. „Leninska zmina“, 1985 m. gruodžio 28 d. Netrafaretiškas mechanizmas.
Nr.190. S. Ustyanov: 204, 193( 8 A), 9, 49(12), 43(17), 38(21), 22(26), 27+.A(10), 9, 49+. „De Problemist“ 2004 m. balandis. Du preciziškai užsibaigiantys variantai, daugiau pliusų kaip ir nematyti...
Nr.191. V. Matus: 43, 31, 2, 35, 5+. „Krymskaja pravda“, 1980 m. vasario 2 d. Miniatiūros puošmena - labai gražus ir netikėtas išpuolis 2. 36-31! Tokiom povo spalvom tėra mažai dažytų miniatiūrų. Gal kiek gali lygintis sekantys du olandų kūrinukai: M.J. Kuipers - „Gelderse Dammer“, 1948 m. liepa. J. 5,8,11,18,21, 27,29/B. 14,24,33,37,40,41,43 – 10, 31, 2m 5+. ir C. Schaap (J.A. Pennings antologija stabo didžiajame kelyje tema: „4650 Problemen op 46/5 – 5/46“, 3 tomas) J. 8,10,11,16,18,28,39/ B. 19,20,26,34,41,42,43 – 428(48), 33, 2, 21, 5+. Šiaip šią mini olandas sudarė dar 1956 lapkričio 2 d.
Nr.192. V. Matus: 21, 29, 17, 7, 13, 7, 29, 2, 2x35x49x27x4x15(32), 42(20 A), 15(37), 47+. A(19), 15(23), 20(37), 14(29), 41/46(33), 32(39), 49+. „Dam Eldorado“, 1973 m. liepa. Gražaus idėjinio sumanymo dar gražesnis ir labai techniškas apipavidalinimas. Labai meniška!
Nr.193. V. Matus: 428, 16, 182, 2, 12, 22, 42, 36+. FFJD – 1986 konkursas, bet nesant dar konkrečių Tarptautinių Taisyklių buvo brokuota dėl juodųjų šaškės 20 nereikalingumo kombinacijai įvykdyti... Ji pastatyta šalinant šalutinius sprendimus ir privedant jėgų santykį prie leistino – ne daugiau kaip vienos šaškės skirtumas pradinėje padėtyje. Aišku, tai nėra gerai, bet nepripažinti pozicijos egzistavimo būtų tolygu kaip ir susprogdinti pačiai žmonijai žemės rutulį dėl jo netobulumo... O demonstruojamas šioje pozicijoje fantastiškas siužetas dalyvaujant dviem juodosioms ir baltajai damoms – baltoji kerta pagal turkiško kirtimo taisyklę su po to sekančiu pasiaukojimu „kritiniame“ langelyje 42 ir visa tai užsibaigia kabančiais Babilonoi sodais! Super! Nieko daugiau nebepridursi. Bet, pasirodo, visa tai tik bereikšmiai žodžiai, nes V. Masiulis poziciją sunaikina dviem nurodomais šalutiniais sprendimais: 1) 438,382(33A),43,28,19,36 +. A(38),43 +., 2) 428,7,182,5 +.
Nr.194: E. Zubov: 327, 45, 3(27), 14, 11, 37+. SLŠI – 1994/95 konkursas. Nesudėtinga, bet su skoniu padaryta apipavidalinant savo naują motyvinę situaciją po akivaizdžios įžangos.
Nr.195. E. Zubov: 439, 43, 30, 20, 15, 4, 48+. Atrodytų, ne per sudėtingiausias mechanizmas šio talento kūryboje, bet ėjimas 3.30! vien ko vertas, kai taip norisi klaidingai lįsti 3.21...
Nr.196. E. Zubov: 427, 283, 2, 19, 3, 31, 40, 40+. „De Problemist“, 1989 m. balandis. Pradinė padėtis primena partijos fragmentą ir štai joje slypi toks sudėtingas mechanizmas – viena paskui kitą atsirandančios dvi baltųjų damos bei jų aukos, savotiška Egipto mitologijos personažo Fenikso tema, kai jis vis atgimsta naujai. Bet reikia prisiminti pirmą tokios temos apipavidalintoją - m0sų tautietį B. Morkų: J. 1,7,8,10,12,14,20,21,27,l30,31,33,36/ B. 16,18,22,23,25,28,34,39,40,41,43,45,47,48 – 42, 11, 2, 7, 19, 5, 44, 34+. Ko gero, Benjaminas net spalvingesnis šios temos demonstracijoje - išsiskiria „kritinė“ baltųjų šaškė 40 atsirandanti po 2.11, o ir šiaip pas jį daugiau šviežesnio veiksmo. „64 Šachmatnoje obozrenije“, 1988 m. Nr.10.
Nr.197. S. Perepiolkin: 439, 10, 14(33 A), 31, 41, 5, 7, 1, 40, 17+. A(38), 31, 41, 5, 7, 1, 49(33), 40, 28(11), 22(16), 17+. FFJD –1994 konkursas. Gražu, tvarkinga ir visa tai dviejuose variantuose.
Nr.198. S. Perepiolkin: 8, 7, 31, 2, 16, 5, 30, 40, 8+.FFJD -1992 konkursas. Labai savotiškai vystosi įvykiai – įlendama pradžioje 8, po to aukojama 7 ir tik tada jau aiškiau iki baltųjų damos netikėto aukojimosi: 7. 30! Techniška ir su skoniu.
Nr.199. A. Kuyken: 23, 11, 24, - gana netikėtas sprendimas nekirsti į damas - 8, 37, 3(32), 14(38), 2(41, 20, 42), 24(48), 29(37), 31, 12(48), 26+. Puikus ir sunkus spręsti, ypač endšpilyje, šveicarų autoriaus kūrinys! 100 metų KNDB jubiliejinis konkursas, 2011 m.
Nr.200. A. Kuyken: 11, 38x, 29, 34, 17(12, 13), 29(18), 23, 39(10), 35(14), 34,44+. „ Lietuva – 2008“ konkursas. Tiesiog savaip ir tiek.